Autorius: Laura

Laiškas Kovotojai

Laiškas Kovotojai

Prisimenu, kai buvau maža mergaičiukė, tokia buvai ir Tu, ir mėgaujausi savo nerūpestinga vaikyste, kai galvojau, jog suaugusios moters gyvenimas mane užklups tikrai dar negreitai, mėgdavau vasaras praleisti ant tėčio suregztos sūpuoklės.

Džekas Londonas „Baltoji iltis“ / White Fag by Jack London

Džekas Londonas „Baltoji iltis“ / White Fag by Jack London

Vaikystėje už penkis litus buvo galima nusipirkti, ir draugą, ir laimę.

Jeronimas

Jeronimas

Penktadienis. Sėdžiu darbe. Na, ne visai vien tik sėdžiu dar ir dirbu, ir visai pakankamai intensyviai, kas retai pasitaiko penktadieniais, nes po visos savaitės darbų ir lakstymų per kelis darbus, dažniausiai, jau būnu visai išsitaršiusi. Vyrauja kontrastingos nuotaikos.  O tuo pačiu, kaip ir svajoju apie savo tingų savaitgalį, per kurį turiu „susiremontuoti“ save: pastarąsias dienas vargina kaklo raumenų uždegimas, mat sausio mėnesį miegoti su itin praviru langu nepatartina, sakau iš patirties, kad ir koks būtų gryno oro poreikis. Laukia lova, arbata ir knygos. Senai neturėjau savaitgalio su knygomis, nes vienintelis laikas, kurį pastaruoju metu galiu išskirti joms, tai kelionės laikas į darbą ir atgal viešuoju transportu. Ir kelionė neprailgsta, ir taip širdies neskauda, kad knygoms skiriu per mažai laiko.

Pažintis su Jeronimu, ir prasidėjo nuo knygos, ir viešojo transporto. Darbo valandos baigėsi, renkuosi savo šmutkes ir pėdinu iki viešojo transporto stotelės. Jaučiu kaip drėgmė ir šaltis skverbiasi per rūbus, nors lauke, tik apie minus 2 laipsnius. Atvažiuoja autobusas, įsipatoginu ir įninku į knygą nieko nelaukdama. Skaitydama labai dažnai prarandu laiko nuovoką ir aplinkos sekimą, yra tekę ir pravažiuoti savo sustojimą. Taip ir šiandien, negaliu pasakyti ties kuriuo sustojimu, bet kažkurioje iš sodų, įlipa senukas ir įsitaiso šalia manęs. Toks linksmas, su šypsena taria:

– Aš čia prie Jūsų įsitaisysiu.

Aš pakeliu akis ir šypteliu pritariamai. Jaučiu, kaip senuko žvilgsnis klaidžioja po mano skaitomos knygos puslapius. Ir pagaliau senukas išsidrąsina paklausti, ką gi aš čia skaitau.

– „Kleopatra“, – atsakau ir parodau knygos viršelį.

–  Kažką panašaus ir pagalvojau. Perbėgau šiek tiek per tekstą ir matau, kad čia su dievais susiję, – taria senukas.

Taip ir prasideda mūsų pokalbis, aš užverčiu knygą, nes Jeronimas labai mielas, teigiamas ir šiltas pašnekovas pasirodo. Jeronimui jau 92-eji, bet jis labai guvus ir šviesaus proto senukas. Jeronimas pasakoja, jog jo ilgo ir pakankamai sveiko gyvenimo priežastis – tai, kad jis klausė mamos, jos penkių patarimų. Po šių žodžių šypteliu ir pagalvoju, kaip miela.

– Jūs kaip ir visi gražiai nusišypsot, bet niekas nepaklausia kokių? Jei nieko prieš, aš Jums papasakosiu, galbūt pravers gyvenime, – išpyškina Jeronimas.

Aš mielai sutinku ir įtempusi ausis klausausi, jaučiu, kaip klausantis Jeronimo lūpų kampučiai pakyla ir veidas pasipuošia malonia šypsena.

Taigi, Jeronimo mamos taisyklė numeris vienas – būti geram yra geriau, nei būti blogam. Jeronimo manymu, kai esi gerietis, tai apie save ir labai daug teigiamos energijos sukaupi, o blogi dalykai juodina sielą ir ilgaamžiškumo bei sveikatos neprideda.

Antra taisyklė – nesivelti į apkalbas ir nemeluoti. Jeronimas sako, jog geriau susitikus su draugais, bičiuliais ar pažįstamais, geriau nepradėti pirmam pasakoti įvykių, o geriau išklausyti kitų ir jei reikia papildyti, pasakyti savo nuomone tuo klausimu. Klausiu kodėl? O pasirodo, labai paprasta. Jeronimas sako, jog kai pokalbį pradedi pirmas, visi kiti perpasakodami mėgsta pridėti dar ir savo pamąstymų ir tiesų, prie to, ką tu pasakojai. Viso pasekoje, gaunasi, kad tu tampi melagiu, tiksliau tave padaro melagiu ir pletkininku. Jeronimas sako, o kam viso to reikia, tai tik sukelia nesusipratimus ir priešus, o tai neilgina ir negerina gyvenimo.

– Čia, kai jau buvau vedęs, –  ties trečia taisykle Jeronimas įterpia pastabą ir prisimena savo žmoną. Kartu jie nugyveno gražius visus 68-erius metus. Savo meilę Jeronimas palaidojo prieš pusantrų metų.

– Pradžioje buvo sunku, bet dabar jau susitaikiau. Gerai, kad yra sodas, tai va, sodo darbais užsiimi ir laikas greičiau slenka, – pasiguodžia Jeronimas.

Taigi, trečia taisyklė – visada kalbėtis su savo žmona ir jos pasiklausti, ko ji nori ir tada kartu ieškoti susitarimo. Mintyse greitai perbėga, jog nieko keisto, kad su žmona, kartu tiek ilgai nugyveno drauge, kai tiek meilės ir pagarbos žmonai iki pat dabar. O Jeronimas pereina prie ketvirtos taisyklės – visada būti mandagiu ir tvarkingu. Jeronimas, teigia, jog labai svarbu būti geru, mandagiu ir neįkyriu svečiu, nes ir kitą kartą pakvies į svečius, o bendravimas ir draugai labai reikalingi laimingam gyvenimui.

Na ir penkta taisyklė. Visada Jeronimui mama sakydavo, kai važiuodavo į ekskursijas:

„Niekada neskubėk į autobusą atsisėsti pirmas, palauk, kol visi sulips ir tu galėsi išsirinkti prie ko nori atsisėsti ir užkalbinti. Jei pašnekovas įdomus ir kalbus, taip ir kelionė neprailgs ir smagu bus paplepėti.“

Kelionės laikas prabėgo nepastebimai, ir aš, ir Jeronimas išlipame tame pačiame sustojime, atsisveikiname, palinkiu jam geros kloties. Galvoju visai šaunios gyvenimo taisyklės, tikrai labai teigiamam gyvenimui, o ir senukas toks smagus. Tik išlipus iš autobuso, matau, jog atvažiuoja man tinkamas troleibusas iki miesto centro. Pasirodo, jis tinkamas ir mano naujam draugui, Jeronimui. Abu sulipam, susėdam kartu ir toliau tęsiam pokalbį.

Šioje kelionės atkarpoje Jeronimas pasakoja jau apie save, o aš su malonumu jo klausausi, šypsausi, linksiu galva ir kartais užklausiu pasitikslinimui ar su kokia replika įsiterpiu.

Taigi, Jeronimas ne šiaip sau iš kelmo spirtas. Pagal profesiją jis lakūnas ir jau būdamas 46-erių išėjo į pensiją. Tokia ta lakūno profesija. Per savo gyvenimą Jeronimas spėjo atitarnauti dvejose armijose, savu laiku Tarybų sąjungos ir, žinoma, Lietuvos armijoje. Labai nuotaikingai Jeronimas pasakoja apie prisiminimus iš aviacijos, kaip svarbu buvo gera sveikata – puikiai funkcionuojanti širdis bei vestibulinis  aparatas. Jeronimas, pasakoja, jog niekada nesiskundė sveikata ir buvo vienas iš tų, kurie konkuravo dėl kilpų ore padarymo skaičiaus. Jeronimas padarydavo iki 16-likos, bet sako rekordas buvo 30, tai dar buvo kur stengtis. Be aviacijos Jeronimas žaidė, ir krepšinį, ir tinklinį, ir hokėjų.

– Buvau sportiškas vyras, – su šypsena veide replikuoja save Jeronimas.

Iš šypsenos ir geros nuotaikos, matosi, jog visi prisiminimai jam labai mieli ir artimi. Prisiminimais Jeronimas nuklysta į vaikystę.

– Buvau geras mokinys, neprisimenu ar turėjau trejetų, bet daugiausiai buvo  penketai, – ir vėl šypteli Jeronimas.

Jeronimui mama nuolat sakydavo, kad jis turi gerai mokytis, ir šeimai, ir kaimui nepadaryti gėdos, o taip visą turtą užrašys, tik vyresnėliui broliui. Tai paskatų būti geru mokiniu turėjo.

Toliau Jeronimas tęsia mintį apie mokyklą ir vaikus, jog dabar vaikai turi daug teisių, bet nežino savo pareigų. Iš kalbos suprantu, kad Smetonos laikai Jeronimui buvo mielesni nei dabar.

– Paskaitai antraštes ir nesuprasi, kur čia teisybė. Dabar žmones užmuša ir dėl to, kad per garsiai rėkia ar dar kokių kvailysčių, – sako Jeronimas, bet neslepia, kad ir džiaugiasi, jog yra, ir talentingų, ir protingų vaikų.

– Žiūriu su malonumu „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“. Labai patinka, – sako Jeronimas.

Jau kaip ir artėja mano sustojimas, Jeronimas pasikuičia savo lagaminėlyje ir ištraukia vieną nuotrauką, kurioje jis ir jo kolega  su kareiviškomis uniformomis.

– Turiu ir daugiau, bet kitą kartą, čia bus mano sustojimas,  – taria Jeronimas įsidėdamas nuotrauką į lagaminėlį.

Išsiaiškinam greitai, kad abu vėl išlipam drauge. Pasirodo Jeronimas visai šalia čia gyvena, Teatro gatvėje, klausia ar nebūsiu kaimynė, o aš atsakau, jog dar persėsiu į kitą troleibusą ir važiuosiu iki Savanorių prospekto. Atsisveikinam, padėkoju Jeronimui už pokalbį, pamoju ranka ir paskubomis persėdu į kitą troleibusą. Keli sustojimai ir aš jau su šypsena veide žingsniuoju per „krasnuxa“, jaučiu praeivių keistus, ypatingai rimtus žvilgsnius, gi retai pamatysi iki ausų išsišiepusį praeivį.

Nauja pažintis ir mielas, įdomus pokalbis dienai suteikia naują prasmę, atrodo toks paprastas dalykas užkalbinti žmogų, o po to tik spėk gaudyti, kiek teigiamų emocijų gauni. Kiekviena pažintis duoda kažką savo. Ši pažintis davė labai daug teigiamų emocijų ir dar aukso vertės patarimų, kaip nugyventi ilgą ir laimingą gyvenimą.

Labai tikiuosi Jeronimą sutikti dar kartą ir viliuosi, kad galėsim kartu nueiti kavos ir dar vienam įdomiam ir šiltam pokalbiui.