Nepasiteisinę lūkesčiai

Nepasiteisinę lūkesčiai

Vakar vakarop skubėjau į Audriaus Kemežio atminimui skirtą retrospektyvą, G. Žickytės filmą „Meistras ir Tatjana“. Nuostabus filmas, labai rekomenduoju, jei kas dar nematėt (galima rasti Kino fonde). Tačiau ši istorija bus ne apie tai ir ne apie lūkesčius filmui.

Kadangi lėtai vaikščioti nelabai moku, tai sparčiu žingsniu pėdinau per Tauro kalną, kol prie manęs netikėtai priėjo jaunas vaikinas, su cigarete dantyse, pleistru ant kaktos, permirkusiais ir nešvariais sportbačiais, suteptais rūbais ir nedidele kuprine. Arba kaip jis apibūdino save – 18 metų Vilniaus benamis, ne narkomanas ir ne alkoholikas, tačiau du su puse metų atsėdėjęs dėl vagystės ir šiandien jau ketvirta diena “besidžiaugiantis” laisvės malonumais. Jo pirmas klausimas buvo ar galiu atsakyti į vieną klausimą ir pridūrė: “aš pinigų neprašysiu”. Žinoma, aš stabtelėjau ir pasakiau, kad nelabai turiu laiko, nes skubu. Tačiau jis nepasidavė: “Prašau, tik vieną klausimą, aš ne narkomanas, negeriu, galiu papūsti, parodyti rankas…”. Aš sutikau atsakyti į jo klausimą. Klausimas buvo labai paprastas, ar galėčiau nupirkti jam valgyti?

Niekada neduodu pinigų žmonėms, kurie jų prašo gatvėje, tačiau nė karto nesu atsisakiusi nupirkti maisto. Tai ir šiuo atveju aš sutikau. Ši savaitė emociškai manęs nedžiugino ir buvo sunki, tad pagalvojau, nors kažką, bent šiek tiek, pradžiuginsiu nupirkdama pavalgyti (mano lūkestis). Taip ir prasidėjo mūsų pažintis ir kelionė link Gedimino pr. “Iki”. Aišku, šia pažintimi labai nesidžiaugiau, o jis be perstojo kalbėjo, apie tai, kad kalėjo, o prieš tai gyveno “SOS vaikų kaime” ir dabar jo nepriima, nes jam jau 18-lika, kad ieškojo autoriteto gatvėje, į ką lygiuotis, nes jo tėtis negalėjo būti jo autoritetu, tačiau į mano klausimą, kodėl nesikreipia pagalbos ir dienos centrus, nesugebėjo atsakyti.

Galop, pasiekėme parduotuvę ir aš jo klausiu, “ Ką tau nupirkti pavalgyti?”. Šioje vietoje įsijungė jo derybininko įgūdžiai, vietoj dviejų sūrių – tris, vietoj vienos dešros – tris, porą sviesto ir “O gal galiu paprašyti dar ir kavos?”, visos išsirinktos prekės su akcija ir ne veltui, vėliau suprasit kodėl.

Stovim eilėje atsiskaityti ir jis manęs klausia, kaip galėtų atsilyginti, gal man reikia kokios pagalbos. Aš tik atsakau, “Ne, nereikia, tik pažadėk susitvarkyti savo gyvenimą.” Ir jis man išpyškina, jog tai jo tikslas ir dabar bando susitaupyti pinigų asmens dokumentui. Kol jis kalbėjo, atėjo mūsų eilė atsiskaityti už prekes, tačiau kasininkė sako ”Ne, aš tau neparduosiu”. Šiek tiek sutrikusi, sakau, jog sumokėsiu už prekes aš. Kasininkė nepasiduoda: “Ne, po to jis vėl ateis norėdamas grąžinti prekes”.

Tą akimirką supratau, jo tikslą ir lūkestį, vėliau grąžinti prekes ir taip išsigryninti pinigus. Neslėpsiu, labai pasidarė viduje pikta ir apmaudu, tą akimirką galėjau pasakyti, kad nepirksiu ir išeiti. Tačiau savyje turiu daug principinių dalykų, todėl pasakiau, kad sumokėsiu, tačiau čekis priklauso man, tai aš jį ir pasiimsiu, kad prekių negalėtų grąžinti. Kasininkei mano pasiūlymas tiko, jam, manau, nelabai. Sumokėjau, pasiėmiau čekį ir palikau jį su prekėmis, o mintyse pasiunčiau žinutę, “Prašei valgyti, tai dabar ir valgysi”.

Vakar galvojau apie visą tai, kas įvyko, tą apmaudą, kai tikiesi vieno, o gaunasi visai kas kitą, apie žmonių lūkesčius ir nusivylimus, apie tai, kaip vienas kitam keliame lūkesčius, arba jaučiame įsipareigojimą pateisinti mums keliamus lūkesčius bei, žinoma, apie nusivylimą, kai lūkesčiai nepasiteisina. Lūkesčių gyvenime būna daug ir įvairių ir mes patys pasirenkame juos kelti sau, kitiems ar ne.



Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *