Paul Kalanithi „Įkvėpti tylą“

Paul Kalanithi „Įkvėpti tylą“

Paul Kalanithi savo memuaruose ypatingai jautriai aprašo gimimo ir mirties sąsajas, gyvenimo ir mirties ryšį, santykį tarp gydytojo ir paciento. Knygoje per patyrimą kalbama, kaip kartais sunku suprasti dalykus, kurių nesi patyręs ir kaip svarbu priimti mirtį. Nereikia būti mediku, kad knyga taptų suprantama ir artima, aš joje radau daug artimos aplinkos ir aplinkybių. Knyga labai stipriai mane palietė emociškai, skaitydama paskutiniuosius lapus braukiau nuo skruostų ašaras ir savyje jaučiau ramybę.

„Medicinos mokykla padėjo man geriau suprasti, kas sieja prasmę, gyvenimą ir mirtį.“

„Kartais mirtys užguldavo mane visu svoriu ir tapdavo nepakeliamos. Įtampa ir kančia tvyrojo ore. Įkvėpdavau jų nė nepastebėdamas. Būdavo, kad pavyzdžiui, kokią drėgną, tvankią dieną mirtis prislėgdavo ir imdavo dusinte dusinti. Kai kuriomis dienomis ligoninėje jaučiausi lyg niekad nesibaigiančią vasarą džiunglėse – karšta, drėgna, atsiduoda prakaitu ir merkia mirštančių pacientų šeimos narių ašarų lietus.“

„Būti atviram santykiuose nereiškia atskleisti didžiąsias tiesas kertant kaip kirviu; tai reiškia būti su pacientu tą akimirką ir vesti jį taip toli, kiek tik pajėgi.

Tačiau atvirumas santykiuose taip pat turi savo kainą.“

„Pradėjau suprasti, kad akis į akį susidūrus su mirtingumu, pasikeičia viskas ir kartu niekas nepasikeičia. Dar prieš tai, kai man buvo diagnozuotas vėžys, žinojau, kad kada nors mirsiu, bet nežinojau kada. Po diagnozės aš žinojau, kad kada nors mirsiu, bet nežinojau kada. Bet dabar tas žinojimas aštriai dūrė man širdį. Iš tiesų problema ne mokslinė. Mirties faktas visada kelia nerimą. Tačiau kito būdo gyventi nėra.“

„Kai gyvenime ateis akimirka, kai teks atsiskaityti – pateikti ataskaitą apie tai, ką darei ir ką reiškei pasauliui, jokiu būdu, maldauju tavęs, jokiu būdu nesumenkink to, kad užpildei mirštančio žmogaus dienas tikru džiaugsmu, džiaugsmu, kurio niekada anksčiau nebuvau patyręs, džiaugsmu, kuris netrokšta dar ir dar, pasitenkina tuo, ką gauna. Dabar, šiuo metu – tai man reiškia nepaprastai daug.“

Skaitydama prisiminiau save prieš penkis metus su trupučiu. Prisiminiau, kaip šiltą vasaros dieną, Vilniaus viešuoju transportu, Nemenčinės plentu dardėjau į pokalbį dėl darbo. Tuo laikotarpiu išgyvenau ne pačias geriausias emociškai dienas, tiksliau savaites. Po studijų baigimo, naujame mieste desperatiškai bandžiau susirasti darbą, nes reikėjo gyventi ir susikurti naują aplinką sau – senoji, įprasta ir artima liko kitame mieste. Tą dieną važiuojant keliu, apsuptu miškais, galvojau, jog nepasieksiu savo tikslo ir į pokalbį nenueisiu. Nauja aplinka mane gąsdino, net nemačiau jos grožio, tų neapsakomai gražių pušų. Nežinojau ar tiek toli ir miškuose norėsiu dirbti. Bet susikaupiau ir mintyse pasakiau, jog reikia bent pabandyti. Autobusui sustojus  galutinėje maršruto stotelėje, džiugino bent tai, jog išlipau ne viena, o ir dar keletas žmonių. Nežinodama kur eiti pėdinau paskui žmones, jie ėjo ta pačia kryptimi per apleisto pastato bromą, kurį praėjus atsivėrė kitoks vaizdas, šiek tiek malonesnis ir priimtinesnis kaip reabilitacijos centrui. Pušų apsuptyje, kiemelyje ant pievos  saulės atokaitoje raitėsi keli katinai, o prie įėjimo neįgaliųjų vežimėliuose rūkė du vyrai su amputuotomis kojų galūnėmis. Per širdį perėjo atgailos ir užuojautos jausmas, gi tuo metu buvau dar labai emocionali, su mažu bagažu emocinio intelekto treniruočių. Bet tą dieną treniruotės ir prasidėjo…

Penkis metus dirbant ten, labai daug supratau apie neįgalumą, mirtingumą, gyvenimo trapumą, sveikatos sistemą ir kai kurių medicinos darbuotojų pasišventimą ir atsidavimą savo darbui. Dirbant administracijoje ne kiekvieną dieną tekdavo bendrauti su pacientais, tačiau man užteko ir tiek, kad suprasti, kaip svarbu neįgaliajam, kai su juo bendraujama be užuojautos gaidelės, kaip svarbu vienišam senyvo amžiaus žmogui, bent menkiausias dėmesys, šiltas šypsnis ir pasisveikinimas, kaip svarbu tai daryti nuoširdžiai be vaidybos elementų, o svarbiausia, kaip svarbu yra suprasti žmogų ir ko jam iš tiesų reikia – lygiavertiškumo ar užuojautos.

Visi mes esame žmogiški, visi esame mirtingi, tik kiekvienas turime savo laiką, kurio nežinome, bet apie jį labai daug ir negalvojame, kol neprieiname ribą – liko nedaug. Mirtingumą kaip duotybę pradėjau suvokti, kai apsijungė dvi įstaigos  ir prie reabilitacijos paslaugų prisidėjo suaugusiųjų globos paslaugos. Tada sudarinėdavau naujų globos gyventojų sutartis, o išėjusių anapilin – nutraukdavau. Pirmi atvejai mane priversdavo susimąstyti, aplankydavo liūdesys, tačiau supratau, jog visi jie čia atvyksta su mintimis užbaigti gyvenimo. Ir mes, ir jie kartu turim pasistengti, kad jų paskutinės dienos būtų įprasmintos ir alsuotų meile gyvenimui. Jie visi atvyksta čia su tikslu, vieni su tikslu reabilituotis, pasveikti ir išvykti, kiti atvyksta čia gyventi ir mirti.

Būna susimąstau, kaip bendrauti ir sakyti, jog supranti, ką reiškia sirgti vėžiu, jei juo niekada nesirgai, kaip mirštančiam žmogui reikšti užuojautą ir sakyti, jog supranti jį, jei niekada nebuvai ties mirties riba? O visa tai dar apsunksta, kai tai vyksta tavo artimoje aplinkoje. Matai, kaip žmogų pakeičia žinia apie ligą. Ir nesvarbu, pagydoma ar ne, su komplikacijomis ar be. Ta pirminė žinia labai išbalansuoja žmogų, jis pajaučia gyvenimo trapumą. Viskam reikia laiko, reikia laiko susigyventi ir su mintimis: aš ir liga / aš ir neįgalumas / aš ir mirtis / aš ir gyvenimo įprasminimas.



Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *