Devyni gyvenimai

Devyni gyvenimai

Juoda katė, žvarbus vakaras, baltas sniegas ir tu skubantis po darbų į namus. Dar viena pilka ir niūri diena paskendusi liūdesio ir minčių platybėse. Ir tas nesmagus jausmas ir  šiurpuliai per kūną. Ant šaligatvio gulėjo ji, juoda katė, be gyvybės ženklų. „Nuostabi“ dienos pabaiga.

Einu pro šalį kas rytą ir vakarą tuo pačiu maršrutu. Vis matau ją. Matau kaip pro šalį eina mama, tėtis ir mažas vaikas, kuris pamatęs negyvą katę nori ją paimti, bet tėvai neleidžia.  Jis dar per mažas kad suprastų mirtį. Matau, kaip kasdien pro šalį praeina daugybę žmonių, daugybę gyvenimų, skirtingų gyvenimų. Vienų dar tik prasidėję, kitų įpusėję ar visai jau į pabaigą, labiau spalvoti ar mažiau, su daugiau džiaugsmo ar mažiau, nė vieno vienodo.

Sako, katės turi devynis gyvenimus, tai šis, gal, buvo paskutinis, nes ji vis dar ten, ant žemės, šaltos. Einu kas kart pro šalį, akimis žvilgteliu ar ji vis dar čia ir toliau pėdinu su mintimis, jog turiu tik vieną gyvenimą, kuris irgi kažkada baigsis. O ką daryčiau, jei turėčiau devynis?



Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *