Laiškas Kovotojai

Laiškas Kovotojai

Narsioji Kovotoja, taip Tu – mano ir kitų heroje!

Laišką, Tau, noriu pradėti kitų moterų istorijų citatomis, kurios jau įveikė krūties vėžį… Tai moterys – herojės, įkvėpimo, narsos ir tvirtybės pavyzdžiai!

Šiandiena suprantu, kad mes, moterys galime labai daug iškęsti. Gimdymo skausmą, operacijas, netektis.. ir tai mus padaro tik stipresnes. Šiandiena atrodo, kad jau nieko nebebijau. Ir nėra nieko, ko neiškęstų ar neišgyventų stiprios moterys.“ (Danutė, 78 m.)

 „Mūsų mintys gali pražudyti, bet mintys gali ir išgydyti. Aš tuo įsitikinau.“ (Irutė, 49 m.)

 „Kad laukiuosi ketvirto vaiko buvo didžiausia pasaulyje staigmena – nesitikėjau, po šitiek gydymų dar kažko iš gyvenimo. Juolab – dar vieno vaiko! Nėštumas buvo sklandus, o mano sveikata – puiki. Tikėjimas daro stebuklus! Dievas kažką atima, bet visada atlygina su kaupu.“  (Laura, 38 m.)

 Tik stiprioms moterims gyvenimas siunčia didelius išbandymus ir jas paverčia gyvenimo herojėmis, iš kurių mes, kitos moterys, semiamės gyvenimiškos stiprybės, drąsos, pasitikėjimo. Moterys – Kovotojos, kitų kovojančių moterų įkvėpėjos, drąsios, narsios ir spinduliuojančios tikėjimo tvirtybe įveikti likimo siųstus išbandymus. Taip, Tu, narsi, drąsi ir tvirta! Aš Tavimi taip didžiuojuosi ir žaviuosi!

Mano mieloji, žinome, kad vieni gyvenimo išbandymai būna lengvesni, kiti sunkesni, bet aš, Tavo artimieji ir kiti nė minutės nedvejojame, kad Tu įveiksi šią ligą. Tavo tvirtybė – Tavo ginklas. Ir nė minutės nesudvejok savo jėgomis, nes aš visada būsiu šalia ir Tau kuždėsiu į ausį: „O Narsioji Moterie, gyvenimas dar nesibaigia, kol vyksta kova ir ginklai nesudėti!“

Prisimenu, kai buvau maža mergaičiukė, tokia buvai ir Tu, ir mėgaujausi savo nerūpestinga vaikyste, kai galvojau, jog suaugusios moters gyvenimas mane užklups tikrai dar negreitai, mėgdavau vasaras praleisti ant tėčio suregztos sūpuoklės. Saulės nubučiuota, šilto vėjelio draikomais plaukais aš ilgai supdavausi ant sūpynių ir labai daug svajodavau. Paskęsdavau svajonėse, atitrūkdavau nuo realybės ir grįždavau, kai išgirsdavau mamos balsą, kad jau vėlu ir laikas į vidų vakarienei. Tačiau mes užaugame ir suaugame daug greičiau, nei norėtųsi ir nuo pat vaikystės mokomės svajoti, kovoti, nepasiduoti ir pasiekti tikslą, mokomės būti tvirtos. Būna kūnas pasiduoda, apleidžia jėgos, tačiau jėgos sugrįžta naujai su tikėjimu, kad įveiksi, nugalėsi. Svarbiausia norėti ir tikėti. Net tai, kas atrodo neįmanoma, tikint – tampa įmanoma.

Kodėl prisiminiau vaikystę? Nes vaikai tiki nuoširdžiausiai,  myli besąlygiškai ir pasitiki savo jėgomis aklai. Prisimink save vaikystėje, tas akimirkas kai įveikiai save: kai mokeisi plaukti, nors bijojai paskęsti, kai mokeisi važiuoti dviračiu, nors bijojai nukristi ir t.t. Mes išmokstame susigyventi su savo emocijomis, išgyvenimais, patyrimais. Per juos mes užaugame, tampame tvirtesni.

Nenustok tikėti!



Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *