Lauru vainikas

Lauru vainikas

Gyvenimo prieskoniai

Recent Posts

Paul Kalanithi „Įkvėpti tylą“

Paul Kalanithi „Įkvėpti tylą“

Paul Kalanithi savo memuaruose ypatingai jautriai aprašo gimimo ir mirties sąsajas, gyvenimo ir mirties ryšį, santykį tarp gydytojo ir paciento. Knygoje per patyrimą kalbama, kaip kartais sunku suprasti dalykus, kurių nesi patyręs ir kaip svarbu priimti mirtį. Nereikia būti mediku, kad knyga taptų suprantama ir […]

Kaimynystė

Kaimynystė

Aplinkoj, kurioje gyvenu – rutininio veiksmo netrūksta. Laiptinėje gyvena senukas, su kuriuo pasilabinus būsi apdovanotas džiaugsmo pliūpsniu su papildomu palinkėjimu – sveikatos ir geros dienos. Ketvirtame aukšte gyvena labradoras, su kuriuo jau porą kartų meiliai pasisveikinom. Kieme ant pievutės ganosi mažiausiai trys katinai, kuriuos reguliariai […]

Santykiuose (in relationship)

Santykiuose (in relationship)

Negaliu sakyti, kad meilė neegzistuoja. Ji yra. Tik kiekvienam skirtingai duota.

Lipdama laiptais ištįsusiu veidu, vilkdama koją už kojos, suprantu, kad mano nauji santykiai, kaip ir visuose ex santykiuose, o jų būta, pareikalaus dar daug visko. Bet tie drugiai, skrajojantys pilve, atperka man viską. Ir nors pavargusi, bet aš laiminga!

Pati pradžia buvo tokia svaiginanti ir viliojo. Nekantriai ir su jauduliu aš laukiau tos akimirkos, kada galėsiu visu protu, o vėliau ir siela, atsiduoti jai, naujai meilei.

Pirmieji pasimatymai mane žavėjo ir teikė daug džiaugsmo, kol vieną kitą mes supratome. Bet, bėgant laikui, mūsų santykiai pagavo pagreitį ir viena kitą supratom vis mažiau. O kam nepasitaiko! Bet aš kantri ir stengiuosi pažinti ją, išmokti jos kalbą, kodus ir visai nesvarbu, manoji Java, kad aš dabar santykiuos su C#! True love ❤

Kino pavasario prieskoniai II dalis

Kino pavasario prieskoniai II dalis

„KĄ ŽMONĖS PASAKYS“ 2017 / Norvegija, Vokietija, Švedija, Indija rež. Iram Haq http://kinopavasaris.lt/lt/programa/6367-ka-zmones-pasakys Filme matomas skirtingų kultūrų požiūris į vertybes, pabrėžiama žmonių priklausomybė į kitų žmonių nuomonę. Filmo metu kyla daug emocijų, kai tavo požiūris, supratimas apie gyvenimo vertybes nesutampa su filme demonstruojamu, dėl vertybinių […]

Kino pavasario prieskoniai I dalis

Kino pavasario prieskoniai I dalis

„Kino pavasaris” kaip ir kiekvienais metais atneša su savimi visą kolekciją gyvenimo prieskonių, su kuriais galime susipažinti, juos analizuoti, vertinti, priimti ar atmesti, taip pripildydami save, pažadindami savyje naujų ar užslėptų emocijų, potyrių. Tad pasidalinsiu savo išgyventų prieskonių palete šio  „Kino pavasario” metu, kuriame tikrai […]

Tiesiog jaučiau

Tiesiog jaučiau

Labiausiai dievinau tą jausmą, kai jis padėdavo savo galvą ant mano krūtinės, švelniai apsikabindavo ir įsikniaupdavo. Aš jam glostydavau plaukus švelniais pirštų prabėgimais, pabučiuodavau į kaktą. Ir taip būdavo gera, jauku būti šalia vienas kito, jausti artumą, ramybę ir dviejų kūnų šilumą. Galėdavome ir nieko nekalbėti, nes tyloje jau būdavo viskas išsakyta.

Kai būdavo sunkesnių akimirkų, aš visada jį apkabindavau, ne todėl, kad paguosti, ne todėl, kad nuraminti. Apkabindavau, nes jausdavau, kad jam dabar to labiausiai reikia, mano artumo, šilumos, būvimo, prisilietimo.

Niekada negalvojau, kad galiu kitą, taip gerai, jausti. Net ir dabar atrodo, kad jį jaučiu ir suprantu. Kas kartą užklysta vis kita nuojauta, supratimas, mintis. Net ir tą vakarą, turėjau nuojautą –  jis atvažiuos ir pasakys „sudie“. Bet užmerkiau akis ir įjungiau naivumą. Galbūt, todėl buvau didesniame pasimetime, nei būčiau viso šito nejautusi prieš tai.

Jaučiau, kad turiu jam parašyti dabar, ne ryt, poryt ar kitą savaitę, o dabar, dabar tai ką jaučiu, ką noriu pasakyti atvirai ir nuoširdžiai ir nesvarbu net tai, jei ryt ar poryt, o gal ir vėliau, tai pasirodys kvaila. Tiesiog jaučiau.

Devyni gyvenimai

Devyni gyvenimai

Juoda katė, žvarbus vakaras, baltas sniegas ir tu skubantis po darbų į namus. Dar viena pilka ir niūri diena paskendusi liūdesio ir minčių platybėse. Ir tas nesmagus jausmas ir  šiurpuliai per kūną. Ant šaligatvio gulėjo ji, juoda katė, be gyvybės ženklų. „Nuostabi“ dienos pabaiga. Einu […]

Pasiklydęs aš

Pasiklydęs aš

Tamsoje suskamba žadintuvas. Ištiesi ranką paspausti „snausti“ ir grįžti į snaudulį. Dešimt minučių prabėga kaip viena. Taip kartoji mažiausiai tris kartus. O tada, per prievartą, atsikeli, nes valandos bado akis. Nutipeni į virtuvę, į virdulį pripili vandens kavai, paspaudi mygtuką įjungti. Už kelių sekundžių jau […]

Smulkmena…

Smulkmena…

Viskas prasideda nuo mažų dalykų…

Visuma ir mažos detalės. Kai žiūri į visumą – nematai mažų detalių, kai žiūri į smulkmenas – nematai visumos, bet viskas susideda iš mažų ir paprastų dalykų, net ir pats sudėtingiausias mechanizmas.

Daug laiko skiriu smulkmenoms – jos mane žavi. Viena smulkmena gali pakeisti visumą: ją sugriauti arba įgalinti veikti.

Taigi, viskas mano gyvenime prasidėjo nuo mažų dalykų. Taip aš pamilau Lietuvos gamtovaizdį, gyvenimą, žmones, o dabar puoselėju meilę rašymui ir kūrybai, savęs ugdymui bei naujiems potyriams. Gyvenimas tuo ir žavi – smulkmenomis. Ir smulkmenos keičia mano gyvenimą kardinaliai.

Laiškas Kovotojai

Laiškas Kovotojai

Prisimenu, kai buvau maža mergaičiukė, tokia buvai ir Tu, ir mėgaujausi savo nerūpestinga vaikyste, kai galvojau, jog suaugusios moters gyvenimas mane užklups tikrai dar negreitai, mėgdavau vasaras praleisti ant tėčio suregztos sūpuoklės.


Mėnesio prieskonis

Kaimynystė

Kaimynystė

Aplinkoj, kurioje gyvenu – rutininio veiksmo netrūksta. Laiptinėje gyvena senukas, su kuriuo pasilabinus būsi apdovanotas džiaugsmo pliūpsniu su papildomu palinkėjimu – sveikatos ir geros dienos. Ketvirtame aukšte gyvena labradoras, su kuriuo jau porą kartų meiliai pasisveikinom. Kieme ant pievutės ganosi mažiausiai trys katinai, kuriuos reguliariai maitina kaimynystėje gyvenančios močiutės. Iš gretimo namo, per balkoną amtelėjęs pasisveikina gražuolis dalmantinas,  o už sienos apie save nuolat primena kaimynas, mėgstantis rusišką repą ir kompiuterinius žaidimus. Apačioje gyvena pora, kuri reguliariai tuo pačiu metu užsiiminėja meile, o atėjus šiltiems orams ir visiems pravėrus langus, meilės „arijos“ sklinda garsiau. Einant gilyn į naktį, per pravirą langą girdisi krovininių vagonų dunksėjimas, o savaitgalį, kai norisi nusnausti ilgiau, ramybės neduoda virš balkono stogo apsigyvenusi varna, kuri nuolat tipena ir karksi pabusti – pradėti naują dieną, su žmonėmis, tarp žmonių. O mano, spalvingoji kaimynyste! ❤